NEPRIKLAUSOMYBĖS BENDRAAMŽIS

Vartau nuo laiko pageltusius dokumentus. Atmintyje iškyla Santariškių ligoninės kuklioje auditorijoje susirinkęs būrelis bendraminčių, nutarusių įkurti Lietuvos inkstų fondą. Steigiamasis susirinkimas įvyko 1990 metų gruodžio 12d. Jame dalyvavo Gasparas Aleksa, Natalija Bucevičiūtė, Neta Vanagienė, Elvyra Šileikienė, Aldona Kavaliauskaitė,Vida Petrauskaitė. Valdybos pirmininku buvo išrinktas prof.B. Dainys. Buvo kalbėta apie fondo tikslus. Kai kurie iš jų šios dienos ligoniams, o ir patiems gydytojams gali pasirodyti keisti ar net nesuprantami, pavyzdžiui: “Rūpintis, kad būtų stiprinama šios specializuotos pagalbos (sergantiems inkstų funkcijos nepakankamumu) materialinė bazė, kad hemodializės procedūros būtų prieinamos visiems Lietuvos gyventojams, kuriems tik jos reikalingos”. Čia noriu priminti, kad anuo metu hemodializės mažyčiai skyreliai veikė tik keturiose šalies ligoninėse, su mažiau negu 30-čia vietų. Niekas tada netikėjo , kad tai kada nors bus pasiekta. Nedrąsi svajonė buvo vandens valymo įrenginiai, bikarbonatinė hemodializė, eritropoetinas, vienkartiniai dializatoriai, kraujo magistralės. Svajonės buvo labai gražios, bet jos labai greitai sudužo, susidūrusios su žiauria Rusijos ekonomine blokada. Didžiulėmis Ministro A.Vinkaus pastangomis ir asmeniniais ryšiais pavyko gauti dializės priemonių. Po kruvinų sausio 13-osios įvykių blokados kilpa dar labiau užsiveržė. Fondas kreipėsi į Vakarų šalis pagalbos. Bene greičiausiai atsliepė Danijos gydytojai : Nefrologinių ligonių asociacijos prezidentas W.J Jensen ir nefrologas B.Nielsen. Iš Danijos vyriausybės buvo gautos lėšos ir į Lietuvą kariniu oro transportu skubiai buvo atgabenta trys vandens valymo įrenginiai hemodializės skyriams, daug vienkartinių dializatorių, kraujo magistralių, medikamentų. Lietuvą pasiekė pagalba ir iš kitų Vakarų šalių. Atsiliepė net ir JAV inkstų fondas. Lietuvos bičiulio G.Ward pastangomis buvo gauti renovuoti ir mūsų sąlygomis pritaikyti hemodializės aparatai. Neliko nuošalėje ir Amerikos lietuviai. Tik didžiulė Vakarų pagalba padėjo pergyventi šiurpią ekonominę blokadą. Besikeldama iš skurdo, Lietuva nepamiršo savo geradėjų. Prezidentas A.Brazauskas W.J Jensen ir B.Nielsen apdovanojo Kunigaikščio Gedimino ordinais.

Fondo tiksluose buvo taip pat sakoma: ”Rūpintis, kad būtų plečiama transplantologinė pagalba, artinant ją prie Europos vidurkio (20 inksto transplantacijų per metus vienam milijonui gyventojų), ieškoti galimybių moraliai ir materialiai skatinti asmenis, ruošiančius organus persodinimui”. Net drąsiausi svajotojai negalėjo numatyti, kad 20- ties inksto transplantacijų vienam milijonui gyventojų rodiklis jau bus netrukus pasiektas, bus atliekamos inksto ir kasos simultaninės operacijos, bus atliekamos inksto transplantacijos tarp nesuderinamų kraujo grupių, organų donoryste rūpinsis Nacionalinis organų transplantacios biuras.

Bet tai nereiškia, kad nefrologija ir inkstų transplantacija visiškai neturi problemų. Didžiulis darbas nefrologų laukia sveikatinant visuomenę, mokant inkstų ligų prevencijos. Daugelio nepagydomų inkstų ligų paliatyvinės gydymo priemonės ateityje turėtų tapti esminėmis ir radikaliomis. Tam turėtų pasitarnauti kamieninių ląstelių kultūros biologinė terapija ir genų inžinerija. Bet šie iššūkiai turėtų jau atitekti atsinaujinusiam Lietuvos inkstų fondui. Jam aš ir linkiu kuo didžiausios sėkmės, o naujajam jo vadovui ištvermės ir energijos.

Prof. Balys Dainys

n.b.straipsnis paimtas iš žurnalo „Prošvaistė“